NALSIOS MUZIEJUS

Nalšios muziejaus etnografijos skyriuje parodyti mūsų krašto amatai ir verslai. Čia galima pamatyti nuo spragilų, piestų, girnų, kraitelių, linų apdirbimo kelio iki darbščias krašto moteris apibūdinančių nuostabių nėrinių ir audinių.
Etnografijos ekspozicijoje parodyti 394 eksponatai.
Ekspoziciją pradedame nuo žemdirbystės skyrelio. Lankytoją supažindiname su įvairiais įrankiais, pradedant javų kūlimo, baigiant ližėmis duonai kepti.
Prosenovinis kūlimo būdas yra pėdų daužymas į specialiai padėtą rąstą ar suolą.
Tobulesnis kūlimo įrankis yra kultuvas arba spragilas (IE-11, 2245, 2178, 2433). Kuldavo vyrai ir moterys – nuo 2 iki 12 žmonių. Vėliau grūdus kūlė kūlimo mašinomis – kuliamosiomis.
Spragilais iškūlus grūdus ir nurinkus šiaudus, grūdai išvalomi nuo pelų ir surūšiuojami vėtykle. Kartais vėtyti buvo naudojama ir semtuvė (IE-1820, 950), taip pat naudojama ir miltams bei bulvėms semti. Be vėtyklės, grūdai valomi ir sietu (IE-838, 837).
Javų vėtymo įrankiai nebuvo sudėtingi. Dažniausiai mūsų krašto žemdirbiai vartojo medinę vėtyklę, padirbtą iš obels, liepos ar klevo (IE-321, 2098, 1826, 2949,3 211, 2209).
Sėjos įrankiai buvo labai paprasti. Nuo senovės buvo sėjama iš prijuostės, šiaudinės ar karninės sėtuvės (IE-330). Ją sėjėjas pasikabindavo ant krūtinės prie auselių pririšta juosta arba diržu. Sėjo prityręs žmogus, paskui jį ėjo kitas, kuris koja pabraukdamas arba kaišydamas šakeles pažymėdavo iki kol krenta grūdai.

Klėtyse, kamarose stovėdavo didelės, iš lazdyno plėštų ir šiaudų pintos karbijos, į kurias supildavo grūdus, miltus. Mažesnėse laikydavo pupas, sėmenis, apynius, džiovintus obuolius. Jos primena grakščias ar kuplias molio puodynes (IE-2521, 42 ,2948, 3046).
Visai išnyko iš lietuvių valstiečių buities piestos. Iki I pasaulinio karo piestose grūsdavo iš miežių grucę. Muziejuje saugomos piestos labai senos .Seniausia, pagaminta prieš 240 metų, tašyta kirviu, yra iš Kulniškės kaimo (IE-26).
Grūdimui naudojamas medinis grūstuvas su išpjova viduryje paimti rankoms.

Valstiečiai namuose turėjo ir rankines girnas (IE-219, XIX a. vid., Kulniškės km.). Įvairių rūšių miltai tomis pačiomis girnomis sumalami pakėlus ar nuleidus viršutinę girnapusę.
Malimo sėlenoms iškratyti buvo naudojamos nedidelės (IE-1845, 2100) geldos. Girnomis sumaltiems miltams nusijoti buvo vartojamas sietas (IE-838).
Sunku pasakyti, kada mūsų krašte atsirado duona. Rugiai mūsų krašte randami jau žalvario amžiuje, bet galėjo būti auginami ir seniau.
Duonai kepti buvo naudojama keletas reikmenų. Vieni jų skirti tešlai įmaišyti, kiti kepalui formuoti. Tešlai įmaišyti buvo naudojamas duonkubilis.Jo šoninės lentelės ir dugnas daromi ąžuoliniai, kad tešla įgautų geresnį skonį. Duonkubilis į viršų kiek platėja, kartais turi pora rankenų. Tešla maišoma medine, apačioje kiek praplatinta mente arba mediniu šaukštu (IE-3209, 269, 3207, 1780). Pridengiama linine medžiaga. Kad tešla greičiau rūgtų, duonkubilis statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiniais. Duonos kubilai daromi ant ližės (IE-2432, 2244, 453), paklojus ajerų, klevo lapų.
Medis visada buvo pigiausia žaliava, iš kurios valstiečiai dirbo ne tik baldus, bet ir namų apyvokos reikmenis, darbo įrankius. Seniausi dirbiniai iš medžio – skobti: piestelės, grūstuvės,: naudotos taukams, sėmenims, aguonoms, pipirams grūsti (IE-39, 54, 57, 62, 179, 183, 455). Dažniausiai jos būna aptakių formų.
Šalia žemdirbystės mūsų krašte kaip pagalbinis verslas gyvavo ir žvejyba. Valstiečiai, kurie žvejojo tik atliekamu laiku, pagautą žuvį sunaudodavo maistui, retkarčiais dalį laimikio parduodavo miestelių gyventojams. Dauguma žvejybos prietaisų senos kilmės. Vienas iš tokių prietaisų bučius (IE-935, 936). Jis mezgamas iš lininių ar kanapinių siūlų ir aptempiamas ant lazdyno šakalių rėmų.

Senoviška ir visoje Lietuvoje žinoma žvejyba žeberklais (IE-69, 1934). Sudėtingesnius žeberklus nukaldavo kaimo kalviai, o paprastus pasigamindavo patys žvejai. Žeberklais žuvys daugiausia buvo gaudomos pavasarį, neršto metu.
Žuvis, vėžius gaudydavo ir naktį. Vanduo buvo apšviečiamas smalėkais, anglimis. Smalėkus žuvautojai degindavo prietaise, vadinamame gagančiumi (IE-25). Jis padarytas iš puodo ar katilo formos vielos su medine ilga rankena. Smalėkus žvejai nešiodavosi terboje.
Sugautos žuvys, iki naudojant ar vežant parduoti, būdavo laikomos vandenyje. Tam tikslui buvo daromi įvairių formų prietaisai: varžos (IE-693), pailgos dėžės, sukaltos iš balanų, lentų.
Vitrinoje galima pamatyti ir žieminės žūklės batus (IE-3257), pintus iš šiaudų grįžčių, taip pat rankų darbo slides (IE-661), pagamintas XIX a.vid. V.ilkinio Santakos km.
Žiemą ledą žvejai prakirsdavo kirviu ar peikena, o ledus iš eketės išimdavo medine lopetėle (IE-3204).

Gana įvairūs reikmenys buvo naudojami pieno ūkyje, kadangi pieno produktų gamyba ir jų perdirbimas trunka ištisus metus.
Pienui laikyti bei rauginti buvo naudojamos molinės puodynės arba ąsočiai(IE-2094, 408, 405, 2238, 1498, 407, 2109).Grietinei nusistovėti naudojami skardiniai ir moliniai indai su stikliniu langeliu ir vamzdeliu apatinėje dalyje (IE-1416, 2990).
Sūriai slegiami iš natūraliai surūgusio pieno įvairių formų sūrspaudžiuose (IE-3040, 2446, 2326, 1915).
Nuo seno lietuviams žinomos sveistamušės ir formos sviestui.
Pusė etnografijos skyriaus salės skirta lino keliui.
Linai yra seniausiais tekstilinis pluoštas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Linų pluošto apdirbimas buvo ilgas ir varginantis darbas. Tai linų sėjimas, ravėjimas, klojimas, džiovinimas, mynimas, braukimas, šukavimas, verpimas, siūlų tvarkymas ir galop audimas.
Paprastai linus pradėdavo rauti apie rugpjūčio pradžią. Išdžiuvę linai vežami į kluoną ir ten nuimamois galvutės. Galvutės nuo stiebelių atskiriamos dvejopai: merktinių linų – karšimo, klotinių – kūlimo būdu. Karšimui buvo naudojamas kotinis šukuotis (IE-444,3251,3253) linų galvutėms nušukuoti. Kūlimui naudojami kultuvai, spragilai.Iškūlus linus sėmenys atskiriami nuo pelų, saugomi mediniuose kubiluose, šiaudinėse pintinėse.
Linų pluoštas buvo gaunamasiš stiebelių prieš tai išmirkius ir išmynus. Mintuvai rąsteliniai, daromi iš ąžuolo beržo ar uosio.
Išmintame pluošte likusiems spaliams pašalinti linai dar buvo brukami, t.y. išdaužomi specialia lentele.
Po to linų pluoštas šukuojamas krūminiais šepečiais su kieto medžio dantimis (IE-667, 2602, 2900)., paskui šepečiais su geležiniais dantimis (IE-2334, 2603, 3269). Dar naudodavo ir šerinį šepetį, bet tik kaip antrinį įrankį iššukuotam linų pluoštui padailinti (IE-1513, 1606,7 88, 783).

Seniausias verpimo įrankis – verpstukas, kurį XIX a. pr. išstūmė verpimo ratelis (IE-59).Verpiant verpstuku, kuodeliui pritvirtinti buvo naudojamos medinės verpstės. Nalšios muziejuje rodomos ir saugomos verpstės puoštos kontūriniais ir giluminiais išpjaustinėjimais. Vyrauja geometriniai raštai: apskritimai, užpildyti įraižomis, kurių viduryje įvairios segmentinės žvaigždutės. Šie prosenoviški dangaus šviesuliai derinami su rombais. Stilizuoto augalo ir paukščių motyvai sukuria gyvybės medžio įvaizdį. Kai kuriose verpstėse įrėžti pagaminimo metai (IE-1174), viena su išpjaustyta žmogaus figūrėle (IE-591).
Rytų Aukštaitijoje buvo naudojamas tik statusis ratelis. Iš ratelio špūlių siūlai buvo nuvejami ant lankčio (IE-29, 191, 211). Lankčiai buvo rankiniai ir sukamieji. Nuo lankčio sruogas vytuvais suvydavo ant krijelio,
Siūlus iš sruogų vytuvais nuvijus ant krijelių, verpalai buvo galutinai paruošti audimui.

XIX a. ir vėliau audimui naudotos horizontalios audimo staklės (IE-527, pagamintos 1886 m.Vidutinės km. meistras A.Jurkuvėnas). Audiniuose atsiskleidė krašto moterų kūrybiniai sugebėjimai. Verpalus dažydavo augaliniais dažais: mėlyna-vyšnių lapai, raudona-rugiagėlių galvutės, žalia-obelų žievė ir pan.
Verpti, austi pradėdavo paauglės mergaitės ir kraudavo į kraičio skrynias (IE-605) lovatieses, drobę, juostų kamuolius.
Seniausi audiniai balti lininiai rankšluosčiai, paklodės. Jų pakraščiuose-raudoni žičkai.

Muziejuje saugomi apie 100 metų turintys užvalkalai(IE-958, 1132, 972) taip pat puošti žičkais (IE-1135, 600, 177, 895, 1755, 1135).
Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai, kabinami išpjaustinėtose rankšluostinėse (IE-541, 3270, 3214, 1176, 1551, 1819, 65, 1322, 2555). Jie puošdavo pirkias bei seklyčias.
Gausi ir lovatiesių kolekcija. Lovatiesių raštus, jų komponavimą nulėmė tradicijos, audimo būdas. Raštai, ornamentaai tobulinti daugelį šimtmečių. Tai motyvai, vadinami langais, kryželiais, koriukais, katpėdėlėmis, dobiliukais, agurkėliais. Viename audinyje ritmiškai pasikartoja 1,2 motyvai, kurios sujungia pakraščiuose komponuoti iš vyraujančio rašto elementų sudaryti vingiai, dantys, slanksteliai.
Mūsų krašto lovatiesėms būdingi skersiniai dryžiai, raštai ir smulkūs, žaismingi, ir didesni, rečiau išdėstomi, įvairaus dydžio langai.
Muziejuje saugoma XX a. vid. reta dviejų metmenų vilnonė keturnytė lovatiesė. Ji unikali tuo, kad Lietuvoje dvigubos tekstilės beveik nerasta. Dvigubi audiniai yra XIX a. ir senesnis reiškinys, todėl šis pavyzdys yra savita senų Europos audimo tradicijų tąsa. Lovatiesę audė S.Untanienė iš Antanų kaimo (IE-2913).
Ekspozicijoje rodomos pakulinės (IE-531, 1166, 2908, 1710), vilnonės (IE-2803, 1210, 2056, 2419,3031, 112), lininės (IE-1208,1188, 1302, 1195, 3019, 1177, 3074, 1296, 1178).
Vienoje vitrinoje eksponuojamos didelės apsigaubimui skirtos žieminės skaros, kurios yra grynos vilnos, dvinytės ar keturnytės, languotos (IE-2979, 854 (austa 1890 m. V.Kaleckienės iš Ragaučinos kaimo)).
Etnografijos salėje galima pamatyti ir garsiąją Labanoro dūdą (IE-27), pagamintą 1863 m. Labanoro kaime.Tai avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su 6-8 skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė( liežuvėlis iš žąsies plunksnos arba nendrės). Nors instrumentas ir vadinamas Labanoro dūda, bet tai ne Labanoro muzikantų išradimas. Į Lietuvą dūda atkeliavo iš Baltarusijos. Manoma, kad Labanoro meistrai ją geriausiai pagamindavę, todėl ji taip ir vadinama. Šiuo instrumentu grodavo karčiamose, užeigos namuose. Kai atsirado armonika, cimbolai, smuikas, ši dūda neteko garbintojų.
Etnografijos ekspoziciją užbaigia gūnelės vežimo sėdynei apkloti, arkliams ir važiuojančiųjų kojoms nuo šalčio apkloti.Gūnias kiekviena audėja stengėsi išausti kuo ryškesnes ir margesnes. Kasdienės gūnios paprastesnės, pakulinės, šventadieninės- ryškių spalvų, vilnonės.(IE-2195, 122, 1496,1 679, 2788, 2493, 2978).Dažnai gūnios siuvinėtos, su monogramomis, pagaminimo metais. Gūnių kraštai apsiuvami įvairiaspalviais vilnonių siūlų kuteliais.